Akvarelė – aikštinga technika. Ji neatleidžia menininkui klaidų…

 

Ar žinojote, kad didžiausias akvarelės darbas – 8x15 pėdų (~2,43 x 4,57 m) puikuojasi Masačiusetse šiuolaikinio meno muziejuje. Metus laiko Barbara Prey – žymi amerikiečių akvarelistė darbavosi prie šio kūrinio. “Niekada anksčiau nedariau nieko kažko panašaus, taigi reikėjo surasti didelio formato akvarelei tinkamo popieriaus lapą ir atramas, kur galėčiau jį padėti tinkamu kampu, juk ant vertikalaus dažai tiesiog nutekės.”

Aqua – vanduo. Akvarelė – tai dažai, kuriuose naudojami vandenyje tirpūs rišikliai. (XVI – XVIII a.) akvarelės rišikliai buvo cukrus, kiaušinio baltymas, klijai, tačiau maždaug nuo  XIX a. pirmenybė teikiama gumiarabikui. Dažo kokybei, ilgaamžiškumui, atsparumui aplinkos poveikiui, spalvos intensyvumui pagerinti naudojami įvairūs priedai – tai medus, jaučio tulžis, glicerinas, konservantai.

 

Akvarelės žymėjimas

Žvaigždutės – reiškia spalvos atsparumą šviesai. Kuo daugiau žvaigždučių, tuo spalva atsparesnė.

Kvadratėliai ar apskritimai (nuspalvinti pilnai, pusiau ar tik apibrėžti) – reiškia spalvos skaidrumą, permatomumą.

Trikampėliai (pilnai nuspalvinti, pusiau ar tik apibrėžti) reiškia pigmento stiprumą, „įsitvirtinimą“  popieriuje.

Spalvos formulė – PB15PV23PBk7 (kaip pavyzdį užrašiau indigo spalvos kodą), kur raidės apibūdina bendrą pigmento spalvą (CIGN), o skaičiai konkretaus pigmento identifikatorius (CICN)

Jei gamintojas nenurodo šių duomenų, tuomet dažas neįtrauktas į tarptautinę sistemą, kuri garantuoja, kad jo kokybė atitinka keliamus reikalavimus.

 

Įvairūs šaltiniai įvairiai datuoja akvarelės atsiradimą. Galbūt tai labiau priklauso nuo autoriaus požiūrio į pačią akvarelę. Jei tai traktuojama kaip tapyba dažais, kurie surišti vandenyje tirpiais rišikliais, tuomet galima sakyti, kad akvarelės istorija – viena seniausių meno pasaulyje. Manoma, kad pirmiausia atsirado Egipte, maždaug prieš 4000 metų. Raštininkai, susmulkinę rudąją žemę ir sumaišę su vandeniu bei kiaušinio baltymu ant papirusų kūrė hieroglifus, iliustracijas. Kiek vėliau Kinijoje panaudota ta pati technologija tapant ant šilko (popierius dar nebuvo išrastas). Akvarelės technika pradėjo vystytis Kinijoje, kai atsirado popierius II mūsų eros a. Akvarelės technikos pirmtakas Europoje – tapyba ant šlapio tinko (freskos), kur buvo galima išgauti akvarelinius liejimus, subėgimus, perėjimus bei kitokius subtilius efektus. XII-XIII a., kai jau plačiai paplito popierius Europoje, menininkai po truputėlį pradėjo „jaukintis“ šią nuostabią techniką.  Ankstyvieji menininkai tapę akvarele buvo Van Dyck, Claude Lorrain, Giovanni Benedetton Castiglione.  Akvarelę naudojo eskizams, brėžiniams, miniatiūroms kurti. Tačiau Albrechtas Diureris (1471-1528), nutapęs akvarele keletą puikių kraštovaizdžių, laukinės gamtos fragmentų, gyvūnų, augalų, pakėlė akvarelės techniką į aukštesnį meninį lygį. Jo pasekėjas Hans Bol (1534 – 1593) įsteigė akvarelės mokyklą Vokietijoje.

Anglija. Čia ankstyvoji akvarelė taip pat atliko tik pagalbinį vaidmenį, dailinant graviūras, piešiant iliustracijas. Tačiau menininkų dėka akvarelės populiarumas auga. Jie dalyvauja įvairiuose užsakomuose projektuose, važiuoja į geologines ar archeologines ekspedicijas, iliustruodami naujų lankytinų vietų peizažus, kas išpopuliarino akvarelę kaip asmeninio turizmo žurnalo formą, tačiau greitai ji tapo savarankiška tapybos rūšimi.

Angliškosios akvarelės tėvas – Paul Sandby (1730-1809), Thom Girtin (1775-1851) – didelio formato peizažo tapyba. Joseph Mallord William Turner (1775 – 1851) kuris buvo atradęs milžiniškas  akvarelės technikos galimybes.

Steigėsi draugijos, kurios organizuodavo kasmetines akvarelės parodas, diskutuodavo apie tradicinę skaidriąją akvarelę ir naujai besiveržiančią į madą neskaidriąją, nepermatomą, dengiančiąją, guašišką.

J.M.W Turner akvarelės gyvos, kvėpuoja, kupinos judesio, grožio, saulės šviesos, todėl jos taip domino, stebino ir jaudino XIX a. Pabaigos Prancūzų menininkus.

Anglų akvarelės įtaka praskynė kelią ir į Prancūzijos menininkų širdis. Ji tapo populiari ir labai vertinama. E. Delacroix, F. Marius Granet, H. J. Harpignies, Lenkijoje – S. Maslowski, Vokietijoje – A. Menzel.

XIX a. akvarelė išpopuliarėjo JAV, tarp žymiausiųjų – Johan Janes Audubon , taip pat ankstyvieji Hadson River mokyklos tapytojai ( William H. Bartlett and George Harvey).

XX a. menininkai, kūrę akvarelinius darbus Wassily Kandinsky, Emil Nolde, Paul Klee, Egon Schiele, and Raoul Dufy, Charles Burchfield, Edward Hopper, Georgia O’Keeffe, Charles Demuth, John Marin.

Anglų akvarelės tradicijos stipriai paveikė rusų menininkus. XIXa. Pirmoje pusėje tikrasis akvarelės iškilimas siejamas su K. Bryullov vardu. Menininkas eksperimentavo, naudojo įvairias technikas: tapė vienu sluoksniu iš karto, dažus tepdavo ant sauso popieriaus keliais sluoksniais, detales ištapydamas smulkiu teptuku.

Visgi, laikui bėgant, dėl savo neatsparumo šviesai, akvarelės populiarumas ir vertė smarkiai sumažėjo, nežiūrint į tai Paul Signac,  Paul Cézanne sukūrė puikių akvarelinių  darbų. Taip pat ir šiandienos menininkai kuria, eksperimentuoja akvarele, o dažų gamintojai taip pat neatsilieka ir žengia koja kojon su menininkais stengdamiesi atitikti jų poreikius ir reikalavimus:

  • dažas t.b. skaidrus, lengvai paimamas šlapiu teptuku ir lygiai taip pat lengvai išdėliojamas popieriuje.
  • rišikliai t.b. aukščiausios kokybės.
  • pigmentas turi būti intensyvus, atsparus šviesai.
  • ant pakuotės turi būti nurodyta dažo sudėtis
  • na, žinoma, viskas turi būti ekologiška, tausojant gamtą ir dailininko sveikatą.

Dažai

Iki XVIII a. tapytojai pirkdavo pigmentus bei rišiklius ir patys gamindavo akvarelinius dažus. William Reeves ir jo brolį Thom Reeves menų draugija apdovanojo sidabrine palete už lengvai tirpstančių akvarelinių dažų blokelius (jie patobulino dažų kokybę praturtindami sudėtį medumi ir pirmieji pradėjo prekiauti sausais akvareliniais dažais), kurie buvo lengvai paimami teptuku ir lygiai taip pat išdėliojami popieriuje.

1841 rugsėjo 11d. amerikietis John Goffey Rend  (1801-1873) užpatentavo pirmąją lanksčią metalinę tūbelę, skirtą aliejiniams dažams. 1846m. šį patentą įsigijo Winsor & Newton dažų gamintojų kompanija, šiek tiek patobulino ir pritaikė pusiau skystiems akvareliniams dažams.

Šiandien akvareliniai dažai naudojami skysti, tūbelėse (dantų pastos konsistencijos) ir blokeliuose, kuriuos reikia drėkinti.

Populiariausia tapymo paviršius – popierius, tačiau gali būti naudojama ir medis, specialiai paruošta drobė, oda ir t.t.

Popierius

Tapybai akvarele popieriaus kokybė labai svarbu. Jis turi būti atsparus šviesai (negeltonuoti), turėti minimalų kiekį druskų ar jonizuoto chloro. Gaminamas mašinomis ar rankomis. Populiariausias aukštos kokybės popierius iš 100% medvilnės, 3-jų rūšių –  šalto spaudimo – kas garantuoja stambesnę ar smulkesnę  popieriaus faktūrą, karšto spaudimo – popierius lygus be faktūros ir grubus . Aukštos kokybės popierius ženklinamas antspaudu arba vandens ženklais, nurodančiais popieriaus fabriką. Pirmieji Europoje gaminti popierių pradėjo Italijoje Fabriano mieste (FABRIANO akvarelinis popierius), kiek vėliau Prancūzijoje (Arches popierius, kuris buvo naudojamas A. Diurer iliustruotoms Niurnbergo kronikoms).

Kuo didesnis akvarelės formatas, pageidautina tuo didesnė popieriaus gramatūra.Populiariausia – 300g, tačiau priklausomai nuo atlikimo technikos galima rinktis ir sunkesnį.

Teptukai

Akvareliniai teptukai gaminami iš sabalo, voverės, šermuonėlio, mangusto, karvės, lamos plaukų. Taip pat galima naudoti ir iš sintetinio pluošto, tačiau jie skirtingai nuo natūralaus plauko teptukų mažiau absorbuoja vandenį.

Teptukai iš lamos, karvės, kupranugario plaukų dažniausiai naudojami paruošiamiesiems darbams: popieriui sudrėkinti, dideliems plotams dengti bei nuplauti.

Geros kokybės teptukai iš sabalo ir voverės plaukų naudojam tapant potėpiais, lesiruojant.

Plokšti ir apvalūs sintetiniai teptukai tinka smulkesnių detalių ištapymui ar įvairių sausos akvarelės efektų išgavimui.