Klodo stiklas (Claude glass) 

Fotgrafuodami mus supančią aplinką, stengiamės šiek tiek pagražinti nuotrauką “perleisdami” vaizdą per įvairius filtrus, kurie nuotraukai suteikia šilumos, jaukumo, erdvės, nostalgijos ir kitokius žiūrovą jaudinančius įspūdžius, išryškiname svarbiausius elementus, kurie nupasakotų fotografo užmačias, nebylų pasakojimą apie jam svarbius dalykus.  Tačiau tai toli gražu ne šiuolaikinis atradimas. Dar XVII amžiuje dailininkai turėjo intriguojantį prietaisą, per kurį stebėdavo juos supantį kraštovaizdį. Tai tamsintas, šiek tiek išgaubtas Claude stiklas, kuris tiek išpopuliarėjo, kad jį nešiodavosi ne tik dailininkai, bet ir gamtos entuziastai, turistai, keliautojai. Žmogus, suradęs jam patikusį gamtos peizažą, stebėdavo jį stiklo atspindyje, kad gautų išgrynintą, apibendrintą, detalėmis neperkrautą, vieningą vaizdą. Šis atspindys stikle priminė Claude Lorrain paveikslus. Claude stiklo populiarumas padarė didelę įtaką peizažo matymui. “Neįdomios” vietos tapo populiarios, lankytinos, tapytinos. Taigi, anglai, susižavėję C. Lorain paveikslais, pradėjo nešiotis tamsintą stiklą su savimi, kad tapytų panašiai kaip Claude ar patys patirtų tokius pačius įspūdžius kaip dailininkas.  

Claude stiklas – tai prancūzų tapytojo, peizažisto Claude Lorrain vardu pavadintas juodai tonuotas veidrodėlis ar stiklas. Jo dėka pasirinktas peizažas, tarsi atskiriamas nuo likusio kraštovaizdžio savo supaprastinta spalvų palete. Claude stiklas labai išpopuliarėjo. Jo pagalba tapytojai mėgėjai galėjo mėgdžioti C. Lorrain paveikslus, kuriuose įspūdingai žaidė vakaro ar ryto šviesa, švelniai nuvilnijanti medžių viršūnėmis ar vandens bangelių paviršiumi. Ambicingesni to laikmečio tapytojai nešiodavosi skirtingomis spalvomis tonuotus stiklus, kurių pagalba galėjo perteikti peizažo tonus. Tonuoto stiklo dėka dienos šviesa galėjo lengvai virsti į saulėtekį, saulėlydį ar mėnulio šviesą.

Nors XVII amžiaus prancūzų peizažistui Claude Lorrain yra priskiriamas stiklo išradimas, tačiau lieka abejonių ar tikrai dailininkas tapydamas naudojosi tamsintu stiklu ir ar tiesa, kad tai jo išradimas. Istorija palieka neįmintų mįslių ateities kartoms.

 

 

Klodas Lorenas (Claude Lorrain, tikr. C. Gellėe; 1600-1682 m.)  Prancūzų peizažistas ir ofortistas. 
Nuo 1613 m. mokėsi tapybos subtilybių pas žymius to meto tapytojus.  Studijavo gamtovaizdžio apšvietimą, išsiugdė savitą tapybos stilių. Mėgstamas motyvas – vidurio Italijos peizažas su šventyklomis arba griuvėsiais nuotaikingoje ryto ar vakaro šviesoje. Stafažui ((vok. Staffage) – peizažo ar kitos tapybinės kompozicijos antraeiliai elementai: nedidelės žmonių, gyvulių figūros, buities rakandai ir kt., sukuriantys peizažuose tikroviškumo iliuziją; stafažas ypač būdingas XVI-XVII a. tapybai.) dažnai pasitarnaudavo biblijinės arba mitologinės scenos. Meistriškumo viršūnė – šiltais aukso tonais nutapyti uosto vaizdai („Ulisas perduoda Chriseidę tėvui”, 1646 m.; „Uostas saulei tekant”, 1634 m.).  Vėlyvuose kūriniuose nuo 1660 m. įsivyravo vėsesni, sidabriškai pilkšvi tonai („Hangros išvijimas”, 1668 m.). Claude kūryba turėjo lemiamą įtaką XVIII ir XIX a. peizažo tapybai.

Jaunojo Klodo kūrybą įtakoja Paul Bril ir Adam Elsheimer tapyba. Paveikslai tiksliai suskirstyti į toninius planus – tamsus pirmasis, ryškiai žalias antrasis ir ledinis mėlynas – trečiasis planai. Klodo kūryba išsiskyrė gebėjimu perteikti šviesą, nuotaiką. Savo įgūdžius jis tobulino nuolat stebėdamas ir  piešdamas kaimo kraštovaizdžius, nuspalvintus ryto ar vakaro šviesos, stengdamasis perteikti supančią atmosferą, nuolat lavino ranką ir akį. Didžiuosius paveikslus tapydavo studijoje, kruopščiai apgalvodamas kompoziciją, tiksliai apskaičiuodamas ir skirdamas didelį dėmesį detalėms.